2010 m. vasario mėnesio 17 dieną 18 val. kviečiame dalyvauti praktiniame seminare apie tai, kaip paprastas žmogus gali gyventi ekologiškai kiekvieną dieną. Registruotis ir pasiteirauti galima el. paštu info@asmeniska.lt bei tel. nr. 8 614 82200. Registruotis galima iki 2010 m. vasario 14 dienos. Daugiau informacijos prisegtuke...

Suomijos Respublikos prezidentė Tarja Halonen, Ministras Pirmininkas Matti Vanhanen ir fondas Baltijos jūros veiksmų grupė (Baltic Sea Action Group arba BSAG) 2010 m. vasario mėn. Suomijoje rengia aukščiausio lygio susitikimą dėl Baltijos jūros apsaugos. Suomiai šiuo projektu siekia, kad kiekvienas susitikimo dalyvis viešai informuotų, kokių ketinama imtis veiksmų, kad būtų apsaugota Baltijos jūra.

Iš 107 nuomonių, aukščiausius įvertinimus gavo ir neabejotinais konkurso nugalėtojais tapo Vilniaus statybininkų rengimo centro komanda, sumeistravusi stalą „Aštuoni kampai“. Nugalėtojams prizą įsteigė renginio rėmėjai UAB „Antagutė“, dovanojanti vienos dienos namų valymą ekologiškomis priemonėmis. Visus kitus renginio dalyvius, projekto partneris Meniu.lt (www.meniu.lt) apdovanoja kvietimais į Europos parką.

Įdomu tai, kad tautiškumas yra ir aplinkosauginių problemų spektre. Mokslininkai, ieškantys aplinkai naudingų sprendimų pačiuose įvairiausiuose sektoriuose (nuo žemės ūkio iki statybos), dažnai gręžiasi į konkrečių tautų patirtis. Pavyzdžiui, senųjų žemės ūkio praktikų atgaivinimas susijęs su pasipriešinimu monopolinėms globalioms žemės ūkio kompanijoms. Sveikos mitybos judėjimai – ūkininkų turgeliai, sezoninių ir vietinių vaisių bei daržovių prekyba – susiję su vietinių bendruomenių gaivinimu ir tvirtinimu. Tautinio identiteto rekonstrukcijomis užsiima ir įvairių sričių kūrėjai. Tad ir mes, neatsilikdami, šį laikraščio numerį skiriame saviems dalykams... Jau netrukus įprastuose platinimo taškuose, o papildomai ir „Forto“ restoranuose!
Ozonas Nr. 9/2009 m. (25)

Mada apskritai yra tai, kas yra Bendra. Kažkas, kas aplink žmonių ir vietų konsteliacijas brėžia vienijantį punktyrą. Kuriama savotiška tos vietos ir to laiko bendruomenė. O kadangi gyvename Globaliame Pasaulyje, labai lengva pasiduoti iliuzijai, kad tai, kas yra pas mus – yra ir visur kitur. Esame prieš niveliaciją, ypač kai ji ateina įvilkta į dailų masinės kultūros rūbą, sukurtą Niujorke, o pagamintą Šanchajuje. Yra labai daug tokių, kurie „prieš“, kurie kuria, ieško savo identiteto, net tautinio identiteto pėdsakų. „Ozonas“ visada propaguoja savarankišką mąstymą, pasirinkimus. Tai yra, turime budrios ir sąmoningos bendruomenės viziją. Natūralu, kad tokia – tai atsakingai gyventi bendruomenė...

Šiuo, visiems sudėtingu laikotarpiu be tarpusavio pagalbos ir paramos vieni kitiems sunkiai beišgyvename, todėl paskirkite nedidelę savo lėšų dalį VšĮ „Kultūros idėjų instituto“ veiklai, kuri jau trečius metus leidžia ekologiško gyvenimo būdo leidinį OZONAS, rengia įvairius „žaliuosius“ edukacinius projektus, užmezgė, vysto ir palaiko dialogą tarp visuomenės, valstybės ir verslo, siekiant propaguoti ekologinį sąmoningumą, racionalų vartojimą, aplinkos tausojimą bei darnų vystymąsi.

Šie nedideli elgsenos pokyčiai neturės didelės įtakos Jūsų gyvenimo kokybei, o poveikis aplinkai bus milžiniškas. Pabandykite pakeisti savo kasdienybę arba atrskite, kokie Jūsų veikslai jau tapo Jūsų eko įpročiais...

Ruduo ankstyvas ir šiek tiek melancholiškas. Vasarą baigdami peržvelgiam, ko nespėjome padaryti, nors ketinome – nes kada gi, jei ne per atostogas, kai turim, atrodo, marias laiko?.. Kažkas planavo užpildyti valgiaraštį daržovėm, kažkas automobilį keisti į ėjimą pėstute ar dviratį, kažkas – pagaliau imti rūšiuoti atliekas. Šį numerį visai chuliganiškai skiriame poilsiui. Kad pailsėtume nuo vasaros, kad per daug neslėgtų artėjanti žiema...

„Kažkada seniai seniai“… Taip lėtai prasideda daugelis pasakų, kurios dulka neskaitomos mums su tokia laime įsiliejus suaugusiųjų gyvenimą. O jame? Žinoma – viskas, ko buvo ilgimasi dar nepriklausant suaugėliams. Tik šiek tiek nemalonu, kad po visų pastangų būti gerbiamiems ir dideliems apima nerimas, kai kažkuriuo momentu, atrodo, nebelieka erdvės judėti toliau. Pakanka, kad sėdėtum savame poste ir atliktum pareigas – kompanijai, šeimai, tėvynei.

Važiuoti dviračiu yra labai gerai... Labai smagu lėkti juo pavėjui, nuo kalniuko. Labai gera dviračiu važinėtis kaime, siaurais laukų takučiais, kuriuos sumina pas karves einančios bobutės. Dviračiu labai smagu važinėtis pajūryje. Labai gera išsirengti į tolimus dviračių žygius, vakare suremti juos ragais, o ryte nubraukus rasą minti toliau. Dviračiu smagu važiuoti dviese, pasisodinti vaiką už savęs ar prieš save. Smagu, kai kas nors paveža dviračiu (na gerai, gerai – taip nebebūna) Važiuojantieji dviračiu mieste susitikę dažnai vieni kitiems nusišypso (panašiai daro susitikę žmonės su šunimis)...

...Smėlio pilis, sniego pilis, gražiausias pilis ar tiesiog – savas. Kas yra mūsų namai, jei ne mūsų tvirtovės. Susivyniojame į juos kaip į paklodes. Giliau nei kauluose auga troškimas turėti savo kampą. Gal tuo galima pateisinti begalinę žmonių drąsą kone visą gyvenimą mokėti bankams už tą galimybę. Tai kartais gana smarkiai apkartina kasdienybę. O juk Dabartinės lietuvių kalbos žodynas teigia, jog namai yra ir „drauge gyvenantys žmonės, šeimyna“. Žmonės yra svarbiausi apibrėžiant namus. Mes sutinkame su tuo ir sakome, kad žmogaus gerovei svarbu būsto kokybė, santykis su aplinka. Metai iš metų dabartiniai namai nelabai kokie. Gyvenvietės, nesvarbu į aukštį ar į plotį – vis tokios pat. Tos pačios medžiagos, tie patys sprendimai, metodai...

Vėžys mūsų pasauliui pažįstamas jau labai seniai. Bet tik palyginus visai neseniai jis tapo bene svarbiausia liga, į užnugarį nustūmusia net AIDS. Gal dėl to, kad vėžys yra visur – jis kažkas fundamentalaus, kažkas, ką gimdo pasaulis, nurodydamas savo idealaus technologiškai tobulo projekto griūtį. Visos aplinkosauginės problemos: pesticidai, užterštas maistas, vanduo, pramoninė tarša, oro tarša, namų tarša – visa tai paliečia mus, judančius, kuriančius, ar ką bedarančius, tokius paprastus tiesiog žmones. Ne šiaip paliečia, o smogia iš visų jėgų. Mutuoja ląstelė, apie kurios egzistavimą niekada nė nemąstėme, pradeda daugintis siaubingu greičiu – ir štai liga, kuri baigiasi gyvenimu arba mirtimi...

Technologijų „kultūra“, nuo akmeninio kirvio ligi Marso-roboto išreiškianti žmogaus skirtybę (ar viršenybę) nuo gamtos, tapo jo savitiksle siekiamybe ir įrankiu tos gamtos sunaudojimui konvejeryje. Šiandien šis poveikis toks globalus ir visa skrodžiantis, kad, regis, nebelieka ir kitos erdvės galimiems (jei jie dar galimi) sprendimams, kaip tik pačios – dešimtgubai apgalvotesnės, sąmoningesnės, moralesnės.. technologijos. Arba: efektyvinamos saulės baterijos, transformuojami vėjo pelekai, dumbliai ar bakterijos, gaminančios alternatyvų kurą, įgyvendinimo ir strategijų technologijos... Permąstykime savo santykį su jomis, bet šiek tiek nusileiskime ir į „čia ir dabar“...

Švenčių proga priminti sąmoningo vartojimo reikšmę ir moralizuoti apie „diržų susiveržimą“ prie persivalgymo stalo yra atžagariai banalu. O bet tačiau ką daryti? Jau išsiaiškinom, kad vartojimo – kainų – BVP – išlaidų beribio augimo siejimas su „gyvenimo gerėjimu“ ir visuomenės/ekonomikos progresu buvo itin menkai pagrįstas. Dabar reikia permąstyti pačius ekonominių motyvacijų saitus ir akivaizdu, kad ekologija turės būti viena iš esminių gairių, o jokio primityvaus socialinių išlaidų ir investicijų mažinimo čia nepakaks...

Sveikatos nenusipirksi. Sveikatai nepaprieštarausi. Į sveikatą, - sako lietuviai, geriantys dešimtą taurę jubiliejinio automobilinio skysčio (o vėliau naktį galbūt – neduokdie – besirėžiantys į šešių asmenų šeimą, priešinga eismo juosta grįžtančią iš kalėdinio žiburėlio „karo keliuose“ prevencijai). Jei ką ir atims pasaulinė ekonomikos, finansų, maisto, vertybių, vertybinių popierių, naftos brangimo, naftos pigimo, butų pigimo, butų brangimo, statinių, kubilų ir šimašių krizė, tai sveikatą – paskutiniausiai. Tačiau galiausiai imsime pardavinėti ir ją, kaip iš tikrųjų parduodame, o nemažai jau esame ir pardavę net šiandien...

Dabar jau (kaip ir anksčiau) beprasmiška juoktis iš partijų programų aplinkosaugos skyrelių ar vizijų „drąsiai šaliai“, skambančių kaip daina penkiasdešimties proanūkių močiutei, konstruktyvumo. Vienu akies kraštu net gali pasirodyti kažkaip.. nepadoru iš kandidatų reikalauti atliekų tvarkymo, transporto ar namų ūkio sistemų, energetinės nepriklausomybės receptų. Nei rūšiavimo konteineriai, nei daugiabučių ar ko nors kito renovacija lietuviams Nėra įmanoma misija – jiems tai kitų planetų ir kitų šimtmečių iššūkiai. Net kai kiekvienas žemės milimetras priklausys imigrantams iš Marso, kai klimato tvanas bus nušlavęs visas žinomas civilizacijas ir paskutinį zoosodo gyvūną, lietuviai tebebus daugiabučių renovacijos planavimo ir prognozavimo stadijoje...

Visas mus kamuojančias problemas dažniausiai sugebame vertinti tik per neigiamą prizmę, tai yra, visi mokame ieškoti kaltininkų, pirštais badyti katastrofiškas pasekmes, verkšlenti dėl savęs. Pozityvi prieiga ir pastanga atsakingai ir sistemiškai imtis grėsmingų, sunkiai suvokiamos apimties problemų sprendimo – retas atvejis. Apskritai gyvendami mažoje šalyje esame linkę manyti, kad dėl visų nelaimių, tokių kaip klimato kaita, išteklių išeikvojimas, atmosferos tarša, kaltos vien šalys gigantės. Manome, kad esame pernelyg maži ir dėl to neprisidedame prie varganos planetos padėties. Todėl visas bėdas, kurias pavyksta sugaudyti globaliame informacijos tinkle, linksniuojame teoriniu lygmeniu, o praktiškai gyvename ekstensyvų, vien į savo šalies (o dar dažniau – į asmenines) reikmes orientuotą gyvenimą...

Ieškodami pozityvių ir progresyvių, ekologiškų ir technologiškų alternatyvų, kurias skleidžiant, remiant, puoselėjant ir perkant pasaulis taptų nor kiek darnesnis, neretai pamirštame, kad net ir ekologiškiausias kelias su dar ekologiškesnėmis transporto priemonėmis vieną po kitos ardo natūralias žemės ekosistemas. Kad ir kiek švariausios energijos prisuktų naujausia saulės baterija ar vėjo malūnas, šis augantis (bet Lietuvą aplenkiantis) srautas neatgavins per kelis dešimtmečius išmirusių rūšių. O net ir nesustabdys jų nykimo...

Šio numerio tema – ekologiška statyba. Tai pastovi mūsų rubrika, kuri šįkart užima didžiąją dalį leidinio. Pirmiausia, pasitelkę specialistus, bandome kvestionuoti „pasyvaus namo“ koncepciją, kuri taupo pastatų suryjamą energiją, tačiau kartais gali juos paversti gryno oro neįsileidžiančiomis kriptomis. Specialiai „Ozonui“ interviu apie namų ekologiškumą teikia Olandijos pastatų biologijos ir ekologijos instituto direktorius dr. Michiel Haas...

Šiltas metų laikas – tai proga pasodinti tūkstantį medžių, pristatyti ekologiškų namų ir prigimdyti sūnų, kurie mąstys geriau ir atsakingiau už mus. Supraskite teisingai, aukščiau esantis grožinis sakinys jokiu būdu nėra nukreiptas prieš dukras, kurios gali užaugti dar sąmoningesnės ir kurti naują pasaulį dar gabiau. Pirmasis vasaros Ozonas skirtas Atvirdangiui – t.y. mūsų partneriui „ekologiškiausiam Lietuvos festivaliui“ – žr. specialų priedą šio numerio viduryje su jo programa, žemėlapiu ir taip toliau, - o taip pat visam grynam orui, kelionėms dviračiu, ekologiškų daržovių auginimui bei valgymui ir taip toliau – sugalvokite patys. Ir praneškite mums...

„Debesų fabrikas” (Kanarų salose - Fuerteventuroje). Dažnai regime kitokius fabrikus pučiant visai kitokius debesis ir kitokiomis apimtimis. Energijos iš atsinaujinančių šaltinių - šio numerio tema - propagavimas Lietuvoje - tai vis dar kova su vėjo malūnais (nors kitur - priešingai: prieš juos nebepapūsi). O juk prieš kelis šimtus metų tokie „amžinieji varikliai” nuveikdavo didžiausius darbus. Ar tikrai dar nėra praktiškų technologijų, kurias pasitelkus galima panaudoti saulę, vėją, tekantį vandenį? Žr. Ozono viduje...

Kodėl Lietuvoje viskas vyksta taip sunkiai? Atsiprašau už poetiškumą, bet nejau kalti tokie SLUNKIAI, kaip mano kvartirantas, kurio pagrindinis lozungas, kredo ir moto – „Po manęs nors ir tvanas“? (koks vis dėlto pranašiškas klimato-kaitos anonsas!). Tokiam mentalitetui nesvetimi būtų ir šūkiai „tegu nors ir tvanas ten, kur manęs nėra“ bei tiesiog „o koks skirtumas? vis tiek visi mirsime“.

Chemija, achema, kita alchemija ekologų ir sąmoningų vartotojų lūpose tapo keiksmažodžiu. Švelniai pažvelkime, ar kaltas pats požiūris, ar kiti vartojimo aspektai, ar pati disciplina ir jos produktai. Netoliese „Ozone7“ – ir biotechnologijų klausimas Lietuvoje, sergantys namai, drabužių ekologija...

Nesu sutikusi žaliojo, kuris palaikytų atominę energetiką - sako Vaida Pilibaitytė – viena aktyviausių ir nuosekliausių ekožurnalistų, Lietuvos radijo laidos „Pažinimo vartai“ vedėja, kurios ir Mindaugo Nastaravičiaus straipsnis „Nauja atominė elektrinė Lietuvoje: ar tikrai apsimoka?“ pelnė pirmąjį prizą Vidurio ir Rytų Europos konkurse, vertinusiame geriausias regiono publikacijas apie energetiką...

Šiandien vis dar populiaru „pastebėti“, kad ekologinis judėjimas esąs „mada“, „isterija“ arba „a, tai tu iš tų“. Dar viena paplitusi laikysena – nutaisyti miną ir tokią fenomenalią kasdienę elgseną bei reakcijas, it kažkokiu lemtingu ar astrologiniu keliu aplinkosauginė veikla, švietimas, žinojimas, taisymasis būtų „nesvarbu“, „ne dabar“, „tai ne man“, „na, sėkmės jums“...

Kaip „šviesti“ ir krėsti rūšiavimu visuomenę, kurioje apskritai aktuali problema yra šiukšlių išmetimas – ne gatvėje, ne pamiškėje, ne paplūdimyje; kuri, jeigu ir turi noro, jėgų ir sąmoningumo išmesti, dažnai nesuranda net pačių šiukšlių dėžių; kuri, net jeigu ir aptinka šiukšliadėžę, nereta iš jų būna sulaužoma, deginama ir kitaip niokojama ne gailestingiau už stotelių reklamų stiklus? Retorinių klausimų šalis. Ar planeta?

Tačiau leidinys nėra produktų katalogas ar įmonių naujienos, naudosime tiek žiniasklaidos elementus kaip operatyvūs interviu, žurnalistiniai tyrimai etc., tiek publikuosime aktualiąją mokslinę publicistiką. Iš kitos pusės, egzistuoja procesai, kurių ekologiškais valikliais ar ekologiškais krapais jau nebeįmanoma ištrinti ar užmerkti akių, kaip antai klimato atšilimas ir to keliami pokyčiai, pastebimi jau šiandien. Todėl bendradarbiavimas su valstybės institucijomis, jų veiklos nušvietimas gali pereiti ir į kritiką, ir į diskusiją netgi su radikaliais „žaliosios minties“ gynėjais...

Leidinio problematika: racionalus ir ekologiškai sąmoningas vartojimas (gyvenimas) šiandien ypač plati kategorija, kuri plečiasi ir plėsis vis labiau, nuo ekologiškų kasdienio vartojimo, buities, maisto produktų iki ekologiško kuro, alternatyvių energijos šaltinių, ūkio apskritai.

Leidinio misija: ekologijos temos, problematikos ir aktualijų leidinys, orientuotas į pozityvą, t.y. racionalų vartojimą, perdirbimo ir tausojimo skatinimą, didinant visuomenės, įmonių ir įstaigų (vyriausybinių, nevyriausybinių ir privataus kapitalo) bei visuomenės ekologinį sąmoningumą.